Jau anksčiau skelbėme, kad sportogincai.lt advokatas Antanas Paulauskas atstovauja Ričardą Berankį ginče prieš jo rėmėją, o šio ginčo baigtis yra reikšminga, atribojant paramos sutartį nuo komercinės paramos sutarties, ir taip Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pagaliau suformuojant aiškius pamatus tuo klausimu.
Komercinės paramos sutarties atribojimas nuo paramos sutarties, pirmiausia, yra reikšmingas dėl Lietuvos sporto praktikoje įsivyravusio įsitikinimo, jog “paramos” sutarties, nesvarbu koks būtų jos turinys, negalima priversti vykdyti natūra, jog rėmėjui atsisakius suteikti paramą, nėra galima jo priversti teisminiu keliu tokią paramą suteikti.
Visgi, mūsų įsitikinimu, toks įsitikinimas neturi teisinio pagrindo ir yra klaidingas, ko pasekoje rėmėjai naudojasi tokia padėtimi ir manipuliuoja savo tariamomis teisėmis paramos gavėjų atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) pateikia tik paramos sutarties apibrėžimą. Jame nėra reglamentuota komercinės paramos sutarties.
Vadovaujantis CK 6.476 straipsniu, parama yra laikoma turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Taigi, paramos sutarčiai yra būdingi visi dovanojimo sutarties elementai, t. y. neatlygintinumas ir nesavanaudiškumas, bei papildomas elementas – specialus tikslas dovanoti tam tikrą turtą ar turtines teises tam tikram naudingam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).
Atsižvelgiant į tai, kad paramos sutartis savo esme yra atskira dovanojimo sutarties rūšis, ji taip pat laikytina vienašale ir realine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-684/2015; 2017-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2017; 2019-01-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).
Būtent dėl to, jog paramos sutartis yra pripažintina realine sutartimi, jos iš tikrųjų priversti įvykdyti natūra nėra galima, kadangi ji laikoma sudaryta tik nuo to momento, kai paramos dalykas yra faktiškai perduodamas paramos gavėjui.
Tačiau, ar požymiai, kurie yra būdingi paramos sutarčiai iš tiesų yra būdingi ir komercinio rėmimo sutarčiai?
Kaip jau buvo minėta, komercinio rėmimo sutarties požymiai nėra apibrėžti nei CK, nei jokiuose kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Todėl paprastai vien dėl to, jog tokių sutarčių pavadinime ir turinyje yra naudojamos sąvokos “parama”, “rėmimas”, ji automatiškai buvo siejama su CK 6.476 straipsnyje reglamentuota paramos sutartis.
Tačiau įprastai praktikoje naudojamų komercinio rėmimo sutarčių turinys išduoda, kad nepaisant joje naudojamos terminologijos, komercinio rėmimo sutartys negali būti tapatinamos su paramos sutartimis.
Pažymėtina, kad pagal komercinio rėmimo sutartis mainais už rėmėjo prievoles, prisiimtas pagal ją, remiamoji šalis (sportininkas) paprastai prisiima priešpriešines prievoles, pvz., įsipareigoja vykdyti tam tikras užduotis, susijusias su komunikacijos sritimi, t. y. įvaizdžio perdavimu“, įsipareigoja rėmėją reklamuoti ir taip garantuoti rėmėjui, kad sieks tam tikrų komunikacinių tikslų, rėmėjui paliekant teisę naudoti visų pirma remiamojo vardą, įvaizdį ir kitas vertybes, kartu su kitais reprezentatyviais remiamosios šalies elementais.
Atsižvelgiant į praktikoje susiformavusius komercinio rėmimo sutarties principus, komercinio rėmimo sutartį buvo bandoma apibėžti ICC Tarptautinio rėmimo kodekse. Jame komercinio rėmimo sutartis yra apibrėžiama kaip bet koks komercinis susitarimas, kuriuo rėmėjas abipusei rėmėjo ir remiamosios šalies naudaipagal sutartį suteikia finansavimą ar kitokią paramą, siekdamas sukurti sąsają tarp rėmėjo įvaizdžio, prekės ženklų ar produktų ir rėmimo objekto mainais į teises propaguoti šią sąsają ir (arba) tam tikros sutartos tiesioginės ar netiesioginės naudos teikimą.
Atsižvelgiant į komercinio rėmimo sutarties ypatumus, neabejotina, kad ji turėtų būti pripažintina įpareigojančia, konsensualine, sinalagmatine, dvišale, komutatyvia civilinės teisės sutartimi, kadangi ji nepasižymi esminiais paramos (dovanojimo) sutarties elementais, t. y. neatlygintinumu, nesavanaudiškumu ir vienašališkumu.
Komercinio rėmimo sutartis, būdama konsensualine sutartimi, yra laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl jos sudarymo išreiškimo momento. Todėl prievolės tiek rėmėjui, tiek paramos gavėjui pagal ją atsiranda nuo tokios sutarties sudarymo, o ne nuo paramos objekto perdavimo momento.
Vadovaujantis visuotinai pripažintinu fundamentaliu principu pacta sunt servanta, komercinio rėmimo sutartis nuo jos sudarymo momento rėmėjui tampa privaloma, dėl jo, esant šios sutarties pažeidimui, paramos gavėjas įgyja teisę reikalauti rėmėjo įvykdyti prisiimtas prievoles suteikti paramą natūra.
