2027 m. sausio 1 d. įsigalios nauja FIFA Žaidėjų statuso ir perėjimų reglamento redakcija. Šis reglamentas, dažnai vadinamas angliška santrumpa RSTP, nustato pagrindines žaidėjų perėjimo tarp klubų taisykles. FIFA šią reformą vadina reikšmingiausia nuo reglamento priėmimo 2001 metais.
Pokyčius paskatino 2024 m. spalio 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimas byloje FIFA prieš BZ (C-650/22), geriau žinomoje kaip Diarra byla. Teismas vertino tarpusavyje susijusias FIFA taisykles: kompensaciją nutraukus sutartį be pateisinamos priežasties, naujajam klubui tenkančią atsakomybę bei sportines sankcijas ir tarptautinio perėjimo sertifikato išdavimą. Nustatyta, kad šios taisyklės ribojo futbolininkų judėjimo laisvę ir klubų konkurenciją, todėl turėjo būti vertinamos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 ir 101 straipsnius.
Po šio sprendimo FIFA pirmiausia priėmė laikinąsias taisykles, galiojančias nuo 2025 m. sausio 1 dienos. Jas pakeisianti 2027 m. redakcija parengta tariantis su žaidėjų, klubų ir lygų atstovais. Tikslas išlieka tas pats – užtikrinti, kad šalys laikytųsi sudarytų sutarčių. Keičiasi būdai, kuriais to siekiama.
Toliau aptariamos būsimos 2027 m. taisyklės. Sprendžiant konkretų ginčą svarbi bus ne tik jų įsigaliojimo data, bet ir sutarties sudarymo laikas bei pereinamosios nuostatos.
Kompensacija: daugiau aiškumo ir naujas minimumas
Esminiai pokyčiai numatyti RSTP 17 straipsnyje. Iki šiol jis reglamentavo sutarties nutraukimo be pateisinamos priežasties pasekmes, o naujasis tekstas bus skirtas sutarties pažeidimo pasekmėms apskritai. Tokia formuluotė leidžia manyti, kad kompensacijos bus galima reikalauti ir tada, kai pažeidimas padarė žalos, nors pati sutartis nebuvo nutraukta.
Reglamente bus aiškiai įtvirtinta galimybė iš anksto susitarti, kokia kompensacija mokėtina pažeidus sutartį. Tokius susitarimus FIFA ir Sporto arbitražo teismas (CAS) pripažindavo ir anksčiau, tačiau dabar jų vertinimo taisyklės atsiras pačiame RSTP. Sąlyga galės būti nustatyta ir tik vienos šalies naudai. Pernelyg didelę kompensaciją FIFA Futbolo tribunolas turės sumažinti iki pagrįsto dydžio, o akivaizdžiai nesąžiningos sąlygos – netaikyti.
Atskira apsauga numatyta žaidėjams, kurių metinis fiksuotas atlygis neviršija 150 000 JAV dolerių arba lygiavertės sumos kita valiuta. Jiems sutarta mokėti kompensacija turės būti bent lygi likusiai pažeistos sutarties vertei. Mažesnę sumą galės pateisinti tik išimtinės aplinkybės.
Jei šalys kompensacijos iš anksto nesutars, bus atlyginama visa dėl pažeidimo patirta žala. Vertinant žaidėjo reikalavimą bus atsižvelgiama į likusią sutarties vertę ir kitą jo patirtą žalą. Klubo atveju reglamentas nurodys žaidėjo paslaugų vertę, negautą perėjimo mokestį ar prarastą perėjimo vertę, išlaidas kitam žaidėjui įsigyti ir kitą žalą.
Kartu nustatomas bendras minimumas: tiek žaidėjui, tiek klubui priteisiama kompensacija iš esmės negalės būti mažesnė už likusią pažeistos sutarties vertę. Nukrypti nuo šio minimumo bus galima tik ypatingomis aplinkybėmis. Nukentėjusi šalis ir toliau privalės imtis priemonių savo nuostoliams mažinti, tačiau ši pareiga bus derinama su nustatytu kompensacijos minimumu.
Būtent šių taisyklių derinimas gali kelti ginčų. Pavyzdžiui, kaip apskaičiuoti žalą, jei žaidėjas iš karto randa kitą klubą, mokantį tokį pat atlyginimą? Arba kaip klubui pagrįsti prarastą žaidėjo perėjimo vertę, jei konkretaus pasiūlymo jo įsigyti nebuvo? Naujosios taisyklės pateikia daugiau gairių, tačiau atsakymai priklausys ir nuo bylų praktikos.
Naujojo klubo atsakomybė ir 45 dienų taisyklė
Vien tai, kad klubas pasirašė sutartį su ankstesnę sutartį pažeidusiu žaidėju, savaime nereikš, jog jis kartu su žaidėju privalės mokėti kompensaciją. Naujasis klubas atsakys tada, kai bus nustatyta, kad jis paskatino žaidėją pažeisti sutartį. Paprastai tai bus įrodinėjama pagal tikimybių persvaros standartą – vertinama, ar skatinimas labiau tikėtinas nei jo nebuvimas.
Tačiau jei nauja sutartis bus pasirašyta per 45 dienas nuo žaidėjo padaryto pažeidimo, bus laikoma, kad naujasis klubas jį paskatino, kol neįrodyta priešingai. Klubui teks paneigti šią prezumpciją, įtikinant Futbolo tribunolą pagal vadinamąjį comfortable satisfaction įrodinėjimo standartą. Tai aukštesnis įrodinėjimo standartas nei tikimybių persvara. Taigi klubui nepakaks vien parodyti, kad jo nedalyvavimas labiau tikėtinas – reikės įtikinamesnių įrodymų.
Prieš pasirašydamas sutartį klubas turės įvertinti ne tik žaidėjo pagrindą pasitraukti iš ankstesnio klubo, bet ir savo paties veiksmus. Svarbūs gali tapti tuo metu išsaugoti susirašinėjimai su žaidėju ir agentu, derybų pradžios laikas, teisinės konsultacijos bei visa ankstesnės sutarties nutraukimo eiga.
Diarra byloje viena problemų buvo rizika, atgrasanti klubus nuo sutartiniame ginče dalyvaujančio žaidėjo įdarbinimo. Naujasis reguliavimas ją susiaurina, tačiau ar 45 dienų prezumpcija nesukurs panašaus praktinio barjero, paaiškės taisykles pradėjus taikyti.
Sportinės sankcijos priklausys ir nuo pažeidimų skaičiaus
Klubui pažeidus sutartį saugomu laikotarpiu, sankcijos griežtės pagal tai, ar per dvejus metus jis pažeidimą padarė pakartotinai. Numatytos keturios pakopos:
- Pirmas pažeidimas – įspėjimas ir bauda.
- Antras pažeidimas – per vieną registracijos laikotarpį leidžiama registruoti ne daugiau kaip penkis naujus žaidėjus ir skiriama bauda.
- Trečias pažeidimas – draudimas registruoti naujus žaidėjus vieną pilną registracijos laikotarpį ir bauda.
- Ketvirtas pažeidimas – draudimas registruoti naujus žaidėjus du pilnus registracijos laikotarpius iš eilės ir bauda.
Esant sunkinančioms aplinkybėms, griežtesnė sankcija galės būti skiriama ir iš karto. Atskirai vertinamas žaidėjo skatinimas pažeisti sutartį: naujajam klubui, tai padariusiam saugomu laikotarpiu, grės draudimas registruoti naujus žaidėjus du pilnus registracijos laikotarpius iš eilės. Už vėlesnius pažeidimus tribunolas galės skirti papildomas sankcijas.
Saugomo laikotarpio trukmė priklausys nuo žaidėjo amžiaus pasirašant sutartį. Iki 23-iojo gimtadienio pasirašytai sutarčiai bus taikomi keturi pilni sezonai arba ketveri metai; 23 metų sulaukusių, bet dar nesulaukusių 28 metų žaidėjų sutartims – trys pilni sezonai arba treji metai; 28 metų sulaukusių, bet dar nesulaukusių 32 metų žaidėjų – du pilni sezonai arba dveji metai; 32 metų ir vyresnių – vienas pilnas sezonas arba vieni metai. Visais atvejais taikomas tas terminas, kuris baigiasi anksčiau. Pratęsus ankstesnės sutarties galiojimą, saugomas laikotarpis prasidės iš naujo.
Žaidėjui už pažeidimą saugomu laikotarpiu ir toliau grės keturių mėnesių draudimas dalyvauti oficialiose rungtynėse. Esant sunkinančioms aplinkybėms, bus taikomas šešių mėnesių draudimas. Taigi finansinė atsakomybė ir toliau galės būti taikoma kartu su sportinėmis sankcijomis.
Ginčas su ankstesniu klubu neturėtų stabdyti registracijos
Žaidėjo registracija naujame klube ir jo ginčas su ankstesniu klubu bus sprendžiami atskirai. Šis principas jau įtvirtintas po Diarra sprendimo priimtose laikinosiose taisyklėse, o 2027 m. redakcijoje taps nuolatine sistemos dalimi.
Gavusi prašymą išduoti tarptautinio perėjimo sertifikatą (ITC), ankstesnė federacija turės tai padaryti per penkias kalendorines dienas. Ji galės pažymėti, kad ankstesnis klubas pasilieka teisę pareikšti finansinius reikalavimus žaidėjui ir (arba) naujajam klubui. Tai netrukdys registruoti žaidėjo ir nenulems būsimo ginčo baigties.
Jei atsakymo nebus per penkias kalendorines dienas, žaidėją galės registruoti naujoji federacija. Išimtiniais atvejais, kai būtina išvengti nepataisomos žalos žaidėjui, FIFA galės leisti jį registruoti per vieną darbo dieną nuo ITC prašymo gavimo.
Ankstesnis klubas nepraras teisės reikalauti kompensacijos ar siekti sportinių sankcijų. Tačiau pats registracijos procesas neturėtų tapti spaudimo žaidėjui priemone.
Daugiau apsaugos nuo spaudimo nutraukti sutartį
RSTP 14 straipsnyje jau numatyta, kad piktnaudžiavimas, kuriuo siekiama priversti kitą šalį nutraukti ar pakeisti sutartį, gali suteikti pateisinamą priežastį ją nutraukti. Naujojoje redakcijoje atsiras konkretūs tokio elgesio pavyzdžiai: naudojimasis žaidėjo registracija ar jos panaikinimu spaudimui daryti, atskyrimas nuo komandos treniruočių siekiant priversti nutraukti ar pakeisti sutartį, paso sulaikymas ir nepagrįstas iškeldinimas iš būsto.
Už piktnaudžiavimą, be bendros kompensacijos, žaidėjui arba klubui turės būti priteisiama papildoma išmoka, galinti siekti šešis mėnesinius atlyginimus.
Vis dėlto kiekvieną situaciją reikės vertinti atskirai. Sprendimas neleisti žaidėjui treniruotis su pagrindine komanda savaime dar neįrodo piktnaudžiavimo. Futbolo tribunolas ir CAS turės nustatyti, ar tai buvo pagrįstas sportinis arba drausminis sprendimas, ar būdas priversti kitą šalį pasitraukti iš sutarties.
Kada nepilnamečio sutartis galės trukti penkerius metus?
Bendra taisyklė nesikeis: jaunesnio nei 18 metų žaidėjo profesionalo sutartis negalės trukti ilgiau kaip trejus metus. Tačiau atsiras išimtis žaidėjui, kuris tame pačiame klube jau registruotas bent 20 mėnesių arba du varžybų laikotarpius iš eilės – taikomas trumpesnis terminas. Su tokiu žaidėju klubas galės sudaryti sutartį iki penkerių metų, jei to nedraus nacionalinė teisė ar galiojanti nacionalinė kolektyvinė sutartis.
Jei nacionalinė kolektyvinė sutartis nenustatys kitaip, vienas klubas per sezoną galės sudaryti ne daugiau kaip penkias naujas tokias sutartis. Ilgesnį įsipareigojimą turės lydėti ir atlygio augimas: ketvirtaisiais metais fiksuotas atlygis didės bent 10 procentų. Jei trečiaisiais metais žaidėjas bent dešimt kartų žaidė pagrindinės komandos oficialiose rungtynėse pagal reglamente nustatytą kriterijų, bus taikomas papildomas 20 procentų padidinimas. Penktaisiais metais atlygis didės 20 procentų, jeigu ketvirtaisiais metais žaidėjas turėjo bent dešimt tokių pasirodymų.
Vertinamos tik tos rungtynės, kuriose žaidėjas sužaidžia visą kėlinį. Tikslios šio kriterijaus skaičiavimo sąlygos nustatytos reglamente.
Šia išimtimi siekiama suderinti klubų investicijų į jaunimą apsaugą ir žaidėjų interesus. Tačiau penkeri metai jaunam futbolininkui yra ilgas laikas: per jį gali labai pasikeisti ir sportinis lygis, ir atlygio lūkesčiai. Todėl prieš sudarant tokią sutartį ypač svarbu įvertinti nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir numatytą atlygio didėjimą.
Daliai žaidėjų – 5 procentai perėjimo mokesčio
Naujasis 21bis straipsnis pirmą kartą tiesiogiai įtvirtins galimybę klubui ir žaidėjui susitarti, kad pastarasis gaus dalį už jo perėjimą sumokėto mokesčio. Kai kuriems žaidėjams tokia teisė priklausys ir be atskiro susitarimo.
Nuolatinio tarptautinio perėjimo atveju žaidėjas turės teisę gauti 5 procentus faktiškai gauto bendro fiksuoto perėjimo mokesčio, jei jo metinis fiksuotas atlygis jį išleidžiančiame klube atitinkamą sezoną bus mažesnis nei 150 000 eurų arba lygiavertė suma kita valiuta. Šią sumą žaidėjui tiesiogiai mokės ankstesnis klubas. Kai klubas perėjimo mokestį gaus dalimis, proporcingai bus mokama ir žaidėjui. Iš išmokos bus išskaičiuojami taikomi mokesčiai, socialinio draudimo įmokos ir kiti privalomi atskaitymai.
Visos šios teisės žaidėjas atsisakyti negalės. Atsisakymas bus leidžiamas tik dėl tos 5 procentų išmokos dalies, kuri viršija didesnę iš dviejų sumų: žaidėjo fiksuotą atlygį už paskutinius sutarties metus arba 2,5 procento bendro fiksuoto perėjimo mokesčio.
Numatytos ir išimtys. Ši FIFA nustatyta teisė neatsiras, jei tokį mokėjimą draus nacionalinė teisė, naujojo RSTP priėmimo metu jau galiojusios taikytinos nacionalinės taisyklės arba galiojanti nacionalinė kolektyvinė sutartis. Ji taip pat nebus taikoma, jei nacionalinė teisė ar kolektyvinė sutartis jau numatys panašų žaidėjo dalyvavimo perėjimo mokesčio paskirstyme mechanizmą. Šioje antroje išimtyje nacionalinės taisyklės atskirai nepaminėtos – tai reikšmingas skirtumas vertinant, kuri išimtis taikytina. Pastaruoju atveju nesvarbu, kuris klubas – ankstesnis ar naujasis – pagal nacionalinę sistemą moka žaidėjo dalį.
Ginčus dėl šios teisės Futbolo tribunolas galės nagrinėti tada, kai perėjimas vyks tarp skirtingoms federacijoms priklausančių klubų.
Praktiškai svarbus bus ir paties perėjimo mokesčio sudėtinių dalių vertinimas. Žaidėjo dalis skaičiuojama nuo faktiškai gauto fiksuoto mokesčio, o perėjimų susitarimuose dažnai numatomi ir priedai už sužaistas rungtynes, sportinius rezultatus ar kitų sąlygų įvykdymą. Todėl ginčai gali kilti ne tik dėl teisės į išmoką, bet ir dėl to, kuriuos mokėjimus reikia įtraukti į jos skaičiavimą.
Palūkanos ir didesnė kolektyvinių derybų reikšmė
Bylose dėl pradelstų mokėjimų ar neišmokėto atlygio Futbolo tribunolas turės priteisti standartines 8 procentų metines palūkanas, jei ieškovas tinkamai jų paprašys. Bus atsižvelgiama ir į sutartyje nustatytą palūkanų normą, o išimtinės aplinkybės galės pateisinti mažesnes palūkanas.
Daugiau reikšmės įgis nacionalinės kolektyvinės sutartys. Jos, pavyzdžiui, galės nustatyti kitokias taisykles nei dalis RSTP 17 straipsnio nuostatų dėl kompensacijos, taip pat turėti įtakos nepilnamečių sutarčių ir kitų darbo santykių klausimų reguliavimui.
Keisis ir reglamento keitimo tvarka. RSTP 1 straipsnyje bus įtvirtinta, kad taisyklės grindžiamos žaidėjų ir jų sąjungų bei klubų ir lygų atstovų susitarimu, pasiektu FIFA vadovaujamo socialinio dialogo metu. Išskyrus 1 priedą, FIFA įsipareigos reglamento nekeisti be darbuotojų, darbdavių ir pačios FIFA susitarimo. Tam numatyta nauja Pasaulinė profesionalaus futbolo socialinio dialogo platforma.
Taigi dėl būsimų taisyklių turėtų būti deramasi su abiem darbo santykių šalimis. Kaip šis modelis veiks, bus svarbu ne tik teisiniams ginčams, bet ir tolesnei visos perėjimų sistemos raidai.
Kokius klausimus dar teks spręsti praktikoje?
Reglamentas taps išsamesnis, tačiau tai savaime negarantuos lengvai prognozuojamų sprendimų. Dalis svarbiausių klausimų liks susiję su įrodymais: kaip pagrįsti žaidėjo paslaugų ar prarasto perėjimo vertę, kada leidžiama nukrypti nuo kompensacijos minimumo ir kokie naujojo klubo veiksmai laikytini skatinimu pažeisti sutartį.
Reikės derinti ir FIFA taisykles su nacionaline darbo teise bei kolektyvinėmis sutartimis. Vienodas tarptautinis reglamentas bus taikomas santykiams, kuriuos skirtingose valstybėse reguliuoja skirtingi įstatymai. Tai bus ypač aktualu vertinant nepilnamečių sutartis ir žaidėjo teisę į perėjimo mokesčio dalį.
Galiausiai išlieka Diarra bylos iškeltas klausimas: ar pakeistos taisyklės dėl kompensacijos, atsakomybės už skatinimą pažeisti sutartį ir sportinių sankcijų konkrečiu atveju atitiks ES judėjimo laisvės ir konkurencijos teisę? Atsakymus formuos Futbolo tribunolas, CAS ir galimos tolesnės bylos nacionaliniuose bei Europos teismuose.
Kurioms sutartims bus taikomos naujosios taisyklės?
Pagal bendrą taisyklę 2027 m. sausio RSTP redakcija bus taikoma Futbolo tribunolo byloms, kai ginčą sukėlusios aplinkybės atsiras jau jai įsigaliojus.
Tačiau dviem nuostatoms nustatyta papildoma sąlyga. RSTP 17 straipsnio 1 dalis dėl iš anksto sutartos kompensacijos ir 21bis straipsnis dėl žaidėjo teisės į perėjimo mokesčio dalį bus taikomi tik sutartims, sudarytoms 2027 m. sausio 1 d. arba vėliau. Kitais atvejais bus vadovaujamasi ankstesniu reglamentu.
Todėl vien datos, kada kilo ginčas, nepakaks. Reikės tikrinti ir sutarties sudarymo datą, ir tai, kuri konkreti nuostata taikoma. Pereinamuoju laikotarpiu vienu metu gali tekti remtis keliomis RSTP redakcijomis.
Ką žaidėjams ir klubams verta įvertinti iš anksto?
Reforma suteiks daugiau galimybių iš anksto susitarti dėl sutarties pažeidimo pasekmių, tačiau tokias sąlygas reikės rengti itin atidžiai. Kompensacijos dydis, taikytina reglamento redakcija ir nacionalinės teisės ribojimai gali lemti, ar susitarimas bus taikomas taip, kaip šalys tikėjosi.
Svarstant žaidėjo perėjimą po ginčijamo sutarties nutraukimo, reikės laiku įvertinti naujojo klubo atsakomybės riziką ir išsaugoti derybų bei sutarties nutraukimo įrodymus. O planuojant perėjimo mokėjimus – patikrinti, ar dalis jų nepriklausys pačiam žaidėjui.
2027 m. taisyklės pakeis daugelio ginčų sprendimo pagrindą. Vis dėlto jų praktinis turinys galutinai paaiškės tik pradėjus nagrinėti konkrečias bylas.
Straipsnis anglų kalba – „ClaimsInSport“.
FIFA Žaidėjų statuso ir perėjimų reglamentas – 2027 m. sausio redakcija.